Gvanachuatas – miestas centrinėje Meksikoje, siaurame tarpukalnių slėnyje Meksikos kalnyne; valstijos sostinė. Miestas žymus savo unikalia architektūra, gausybe architektūros, istorijos, archeologijos paminklų, spalvingomis šventėmis.
Gvanachuatas įsikūręs 2 km aukštyje virš jūros lygio, prie nedidelės Gvanachuato upės, pietuose taip pat siekia Pastiljos slėnį. Apylinkėse įrengta keletas tvenkinių. Pro miestą eina tik vienas respublikinės reikšmės kelias Silao–Dolores Hidalgas. Dėl slėnio siaurumo dauguma miesto gatvių labai siauros, tinkamos tik vienos krypties eismui.
Pirmieji dabartinio miesto vietoje įsikūrė otomiai, vėliau jie buvo išstumti čičimekų. Vietovė buvo vadinama Mo-o-ti („metalų vieta“). Actekai miestą vadino Paxtitlán („šiaudų vieta“). Dabartinis pavadinimas kilęs iš purepečų kalbos žodžių Quanax huato ir reiškia „kalnuota varlių vieta“. Ikikolonijiniu laikotarpiu miestas buvo svarbus metalų gavybos centras. Apie XVI a. vid. ispanai čia aptiko tauriųjų metalų telkinių, dėl to kilo aukso karštinė. 1555 m. pašventinta pirma bažnyčia, 1574 m. įkurta merija. 1679 m. miestas pavadintas Ciudad de Santa Fe y Real de Minas de Guanajuato. XVIII a. Gvanachuatas buvo svarbiausias sidabro gavybos centras pasaulyje bei turtingiausias miestas visoje Meksikoje. Vietiniai didikai negailėjo turtų prašmatniems pastatams, ištaigingai architektūrai. 1810 m. būtent sukilimu Guanachuate prasidėjo Meksikos nepriklausomybės karas. Po šio karo, miestas atsidūrė Prancūzijos-Meksikos karo sūkuryje. Kalnakasyba atnaujinta XIX a., bet kolonijinių laikų mastų nebe pasiekė.
